- žėgelis
- מė̃gelis sm. (1) 1. kinkinys, jungas: Į žėgelį įvera vadžias jaučiuo pasukti Trk. 2. iš pagalių įtaisas kam susidėti: Pridėk pilną žė̃gelį gontų Rs. | An tilifono (telefono) stulpo starkas kad ėmė nešt, kad ėmė nešt, nu ir sunešė tokį žė̃gelį Kpr. 3. žr. žėgeliai 1: Uždėjau žėgelį, ir kiaulės neblenda Lk.
Dictionary of the Lithuanian Language.